laukinės gėlės yra gražu

kaip yra siaubinga, kai visi aplinkui kartoja, jog būtent tu ir esi tas, kuris gali pakeisti tavo gyvenimą ir kuris vienas gali stumti tavo riebią šikną pirmyn. gaila, bet tada būni tarsi kiaute, stikliniame namelyje, kuris apsaugo nuo visų realybės smūgių ir suvokimo, kuris ateina vėliau ir visai netikėtai. o kai išlendi iš savo skylės, būna per vėlu kažką daryti, nes tavo laurai, ant kurių turėjai užmigti - jau nuvytę. arba nuskinti.
man nepadėjo nei bandelės su šokoladu, nei tik šokoladas, nei cigaretės nei ašarų upeliai. žodžiu, baisu, kai susitinki su realybe akis į akį ir suvoki baisiausią dalyką - kad pavėlavai kažką padaryti. kai kurie sako, kad niekada ne per vėlu. o aš manau, kad kažkas būna tik vienas laikas. ir jis praeina. turim tūkstančius galimybių ir daugybę mažų pasirinkimų, kurie būna tikrai tokie maži, kad voliojasi mums po kojomis ir baisiai sunku jais pasinaudoti. aš negaliu nuspręsti, nuolat sau prieštarauju. atrodo, kad tie visi vidiniai konfliktai mane vieną dieną suvalgys.
manęs vis neaplanko mūzos. ir čia jaučiuosi kažkaip nejaukiai. atrodo, kad kažkas stebi ir skaito, o aš nenoriu, kad taip būtų. mano mintys dingsta, todėl turiu jas kažkur rašyti. čia toks savotiškas žaidimas. pokalbis. kuris skirtas tik man. geriau negu verkti po stalu, kai ateina suvokimas, kokia esu pabaisa savo elgesiu ir kaip viskas yra ne taip, kaip atrodo. vakar tiesiog supratau, kad pasaulyje esu vienui viena ir pasidarė labai liūdna. tada pagalvojau argi aš ne per ilgai tupiu savo skylėje, savo uždaram pasaulyje, kuris vis retėja. pavyzdžiui mama turi tėtį, draugė turi kitą draugę, SVARBESNĘ, sesė turi savo gyvenimą su daugybe žmonių jame, tačiau aš jam, atrodo, nebepriklausau. tikriausiai, aš tik norėčiau, kad atsirastų žmogus, su kuriuo pasidaryčiau nedaloma visuma - tai, ko neitų atskirti. nenoriu, kad ant manęs išaugtų siamo dvynys ar dar kas, bet man tiesiog taip beprotiškai trūksta kažko, kam jaučiu nostalgiją, tačiau nesu to patyrusi. vaje, sakiau, kad geriau į mano mintis neįsivelti. siaubingai didelis mazgas mano galvoje.
kaip aš tiesiog norėčiau trečią nakties, sėdėdama ant grindų, pasikalbėti su ta sielos dalele
arba tiesiog keliauti į kalnus - nesvarbu kada. važiuoti visas naktis, miegoti pigiuose moteliuose arba tiesiog ant mašinos kapoto. arba atsibudus žvelgti tiesiai į jūrą. valgyti obuolius ir kovoti dėl radijo stočių. arba tiesiog tiesiog tiesiog tiesiog būti vienintele gėlyte to žmogaus sode
jėzau. aš tiesiog norėčiau pasikalbėti arba pasisupti. ne tiesiog norėčiau kartu užmigti ant sofos arba valgydama ledus žiūrėti princesės dienoraščius ir amerikietišką pyragą. dar noriu, kad man pagrotų gitara. ir po pievą pabėgioti noriu. ir noriu, kad jis liktų iki pabaigos. ligos pabaigos. jos greitai baigiasi

http://www.youtube.com/watch?v=uNkDNy0bDfM

čia taip įkristi norėtųsi. ir laikytis rankomis

o čia atsibusti

o čia tiesiog gražu. tiesiog